Jis mato kasdien, kaip žvarbaus vėjo ir ledinio
šalčio veikiama, eskimų sugauta žuvis, akimirksniu sušąla. Svarbiausias
jo pastebėjimas buvo, kad žuvis nesiskiria nuo
šviežios, ją atšildžius. Dvidešimt penkerių metų gamtininkas tuoj pat suprato, kad toks maistas tiktų ir Clarence
gimtojo miesto - Niujorko gyventojams, o ne tik eskimams.
Kad puvimą ir kitus maisto
gedimo procesus stabdo žema temperatūra, žmonės sužinojo labai seniai, tai atrasta buvo 3 tūkstantmetyje pr. Kr. Pirmasis
maisto sušaldymo bandymas pramoniniu būdu atliktas XIX a. vid. JAV, o iš Naujosios Zelandijos 1882 m. laivu į Angliją pimąkart atgabenta sušaldyta mėsa.
XX a. pr. amerikiečiai pradėjo šaldyti vaisius ir uogas, kurios buvo šaldomos lėtai,
patalpose, kurių temperatūra siekdavo tik maždaug -10oC. To pačio amžiaus
pradžioje išrasti ir pirmieji kompresoriai, skirti šaldymui, tačiau šaldytas maistas pakeisdavo skonį, formą ir spalvą.
Clarence sugrįžo į Niujorką ir įsteigė kompaniją Birdseye Seafoods. Jis sukūrė metodą, kuriuo naudojantis, buvo optimaliausiai išnaudotos
kompresorių galimybės - jie sparčiai sušaldydavo produktus, todėl juose susidarydavo maži ledo kristalai, priešingai, nei šaldant lėtai. Todėl, kad maiste ledo kristalai yra daug
mažesni, ląstelių sienelės nesuardomos ir šaldytas maistas nenukenčia.
Birdseye Seafoods sukurė pirmuosius geležinkelio vagonus ir automobilius su šaldytuvais. Juose žema temperatūra būdavo palaikoma su kietu anglies dvideginiu (sausuoju ledu) ir kompresoriumi. Kompanija irgi sukonstravo pirmuosius šaldiklius skirtus maisto parduotuvėms. Nuo tada šaldytas maistas pardavinėjas vis didesniais kiekiais.